THE INTERNATIONAL BILL OF HUMAN RIGHTS With Multilingual UDHR

 
 
International Covenant on Civil and Political Rights | International Covenant on Economic Social and Cultural Rights
 
   

 

 

 

 

 

 

FL

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

LITHUANIAN

NATIVE TO : LITHUANIA

 

 

 

UDHR GALLERY

Click on The BLUE Panel To Open or Close The UDHR

 

MORE Translations

 

LITHUANIAN  Universal Declaration Of Human Rights

Usage By Country
Official Language: Lithuania Home Speakers: Belarus, Estonia, Latvia and other parts of the former Soviet Union 

 
Native speakers
3.1 million  (1998)

 

Total Speakers 4.000.000 (1993) 

Official language in
 Lithuania
 European Union

Regulated by

Commission of the Lithuanian Language

 

 

Background 
It belongs to the Indo-European family, Baltic group, and is spoken by 4 million people. The Baltic languages are divided into two branches, the West and East Baltic languages. Today, only the East Baltic languages (Latvian and Lithuanian) survive as spoken languages, the last West Baltic language to die was Old Prussian, which ceased to be a spoken language in the late 16th or 17th Century. The Baltic languages are considered to be among the most archaic of the Indo-European languages. This especially applies to Lithuanian, whose system of intonations, as well as morphologies and lexical features are no longer found in most other Indo-European languages. While other Indo-European languages underwent rapid transformations, Lithuanian in particular remained relatively unchanged. For this reason researchers cannot fully comprehend Indo-European languages without knowledge of Lithuanian. It has been said that the speech of a Lithuanian peasant is the closest thing existing today to the speech of the original Indo-Europeans. Lithuanian also bears certain remarkable similarities to Sanskrit, the progenitor of the modern Indic languages. 

 

 

LITHUANIAN Universal Declaration Of Human Rights

LITHUANIAN ( Lietuviskai ) UDHR

The Universal Declaration of Human Rights

VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

PREAMBULĖ

Atsižvelgdama į tai, kad visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripainimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas;

atsižvelgdama į tai, kad žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūméjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę, o sukūrimas pasaulio, kuriame žmonės turės žodžio ir įsitikinimų laisvę ir bus išlaisvinti iš baimės ir skurdo pančių, paskelbtas kaip kilniausias žmogaus siekimas;

atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia, kad žmogaus teises saugotų įstaymo galia, dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis, kaip kraštutinės priemonės, sukilimo prieš tironiją ir priespaudą;

atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia remti draugiškų santykių tarp tautų vystymą;

atsižvelgdama į tai, kad Suvienytųjų Nacijų Organizacijos įstatuose tautos vėl įtvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus, kaip asmenybės, orumu ir vertingumu, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis ir pareiškė, jog esančios pasiryžusios skatinti visuomenės pažangą ir sukurti geresnes gyvenimo sąlygas, didesnę laisvę;

atsižvelgdama į tai, kad valstybės narės, bendradarbiaudamos su Suvienytųjų Nacijų Organizacija, įsipareigojo garantuoti visuotinį ir tikrą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių laikymąsi;

atsižvelgdama į tai, jog bendras visiems žmonėms šių teisių ir laisvių supratimas turi didžiausią reikšm, kad būtų visiškai įvydytas šis įsipareigojimas,

Generalinė Asamblėja

skelbia šią Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės dėl to, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas, nuolat turėdami galvoj šią Deklaraciją, pasitelkę švietimą ir mokslą, stengtųsi prisidėti prie to, kad šios teisės ir laisvės būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir tarptautiniu pažangių priemonių, kad jos bus visuotinai ir tikrai pripažįtamos ir taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų jurisdikcijoje.

1 straipsnis

Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.

2 straipsnis

Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis.

Be to, neturi būti daroma jokių skirtumų remiantis šalies ar teritorijos, kuriai priklauso žmogus, politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu, dėl to, kad ši šalis ar teritorija yra nepriklausoma, globojama, nesavavaldi ar kaip nors kitaip apribotas jos suverenitetas.

3 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.

4 straipsnis

Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas: visų formų vergija ir prekyba vergais draudžiama.

5 straipsnis

Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai žeminant jo orumą su juo elgiamasi ir jis baudžiamas.

6 straipsnis

Kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu.

7 straipsnis

Visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo aspaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžianėios šią Deklaraciją ir nuo visokio kurstymo tokiai diskriminacijai.

8 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisė pasinaudoti kompetentingais nacionalinais teismais savo teisėms atgauti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos.

9 straipsnis

Niekas negali būti savavališkai areštuotas, suimtas ar ištretmas.

10 straipsnis

Kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, kuris nustatytų jo teises ir pareigas ar jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo pagrįstuma.

11 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas bus nustatytas įstatymo tvarka viešo teisminio nagrinėjimo metu, kur jam bus sudaromos visos būtinos gynybos garantijos.

  2. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie jų įvykdymo metu nebuvo laikomi nusikaltimais pagal valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė už tą, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo momentu.

12 straipsnis

Niekas neturi patirti savavališko kišmosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą jo buto neliečiamybę susirašinėjimo slaptuiną kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.

13 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienoje valstybėje.

  2. Kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, įskaitant savąją, ir grįžti į savo šatį.

14 straipsnis

  1. Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.

  2. Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas padarymu kriminalinio nusikaltimo ar veiksmų, prieštaraujančių Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.

15 straipsnas

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę.

  2. Niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti.

16 straipsnis

  1. Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apriboiimu dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką it sukurti šeima. Jie turi lygias teises tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek santuokos nutraukimo metu.

  2. Santuoka gali būti sudaryta tik tasa, kai susituokiantieji duoda laisva ir visišką sutikimą.

  3. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.

17 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosąvybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.

  2. Iš nieko negali būti svavališkai atimta jo nuosavybė.

18 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Si teisė apima laisvę pakeisti religiją artikėjimą, taip pat laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas bei atliekant apeigas.

19 straipsnis

Keikvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę, kuri apima teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų ir teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo valstybių sienų, ir nesvarbu, kokiomis priemonėmis jos būtų išreikštos.

20 straipnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę.

  2. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai.

21 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus.

  2. Kiekvienas žmogus turi teisę lygybęs sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą.

  3. Liaudies valia yra valstybinės valdžios pagrindas; ši valis turi būti išreiškiama teisinguose rinkimouse, kurie turi vykti periodiškai, kai yra visuotinė ir lygi rinkimų teisę ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę.

22 straipsnis

Kiekvienas žmogus, kaip visuomenęs narys, turi teisę į socialinį aprūpinimą, kuris skirtas būtinoms jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms igyvendinti nacionalinemis pastangomis ir per tarptautinį bendradarbiavimą ir pagal kiekvienos šalies vidinš struktūrą bei išteklius.

23 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.

  2. Visi žmonės, be jokios diskriminacijos, turi teisę į lygų apmokėjimą už lygiavertį darbą.

  3. Kiekvienas darbo žmogus turi teisę į teisingą ir patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo vertą egzistavimą jam pačiam ir jo šeimai, ir papildomą, kai reikia, visomis kitomis socialinės apsaugos lėšomis.

  4. Kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.

24 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįstą darbo laiko apribojimą ir periodines apmokamas atostogas.

25 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą: jis turi teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių.

  2. Motinystė ir kūdikystė turi būti itin globojamos ir remiamos. Visi vakai, tiek gimę santuokoje, tiek nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.

26 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Mokslas turi būti nemokamas - bent jau pradinis ir bendrasis lavinimas. Pradinis lavinimas yra privalomas. Profesinis techninis mokymas turi būti visuotinai prieinamas; aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogus sugebėjimus.

  2. Mokslas turi būti skirtas tam, kad visiškai suklestėtų žmogaus asmenybė ir kad būtų vis labiau gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Jis turi padėti ugdyti savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę tarp visų tautu, rasinių, ir religinių grupių, taip pat turi skatini Suvienytųjų Nacijų Organizacijos vykdomą taikos išsaugojimo beiklą.

  3. Tėvai turi primenybės teisę parenkant savo vaikų mokymą.

27 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime, gėrėtis menu, dalyvauti mokslinėje pažangoje ir naudotis jos gėrybėmis.

  2. Kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą jo dvasinių ir materialinių interesų, atsirandančių ryšium su mokslo, literatūros ar meno kūrinių, kurių jis yra autorius, sukūrimu.

28 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į tai, kad visuomenėje ir tapr tautų įsiviešpatautų tokia tvarka, kurioje galėtų būti visiškai įgyvendintos teisės ir laisvės, išdėstytos šioje Deklaracijoje.

29 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė.

  2. Įgyvendindamas savo teises ir nauadodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.

  3. Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti jgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Suvientųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.

30 straipsnis

Jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti veiksmus, skirtus joje išdėstytoms teisėms ir laisvėms panaikinti.




 

 

 

 



 

 

MORE TRANSLATIONS UDHR

 

 

 

LITHUANIAN LANGUAGE

Lithuanian (lietuvių kalba) is the official state language of Lithuania and is recognized as one of the official languages of theEuropean Union. There are about 3.2 million native Lithuanian speakers in Lithuania and about 200,000 abroad. Lithuanian is aBaltic language, closely related to Latvian, although they are not mutually intelligible. It is written in a Latin alphabet. The Lithuanian language is often said to be the most conservative living Indo-European language, retaining many features of Proto-Indo-Europeannow lost in other Indo-European languages.

 

Recognised minority language in
 Poland
 United States

 

Language codes
ISO 639-1 lt
ISO 639-2 lit
ISO 639-3 Either:
lit – Modern Lithuanian
olt – Old Lithuanian

 

Dialects

 

 

 

 

 
     
  Area of the Lithuanian language in the 16th century

Area of the Lithuanian language in the 16th century

  License :  Creative Commons Attribution-Share Alike 2.5 Generic  
     
  Dialects of Lithuanian.[5] Samogitian subdialects are yellow, red, and brown; Aukštaitian subdialects are green, blue, and purple.

Dialects of Lithuanian. Samogitian subdialects are yellow, red, and brown; Aukštaitian subdialects are green, blue, and purple.

 
License : Creative Commons Attribution-Share Alike 3.0 Unported2.5 Generic2.0 Generic and 1.0 Generic
 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

HISTORY

Among Indo-European languages, Lithuanian is extraordinarily conservative, retaining many archaic features otherwise found only in ancient languages such as Sanskrit or Ancient Greek. For this reason, it is one of the most important sources in the reconstruction of the Proto-Indo-European language despite its late attestation (with the earliest texts dating only to c. 1500 AD). The phonology and especially the nominal morphology of Lithuanian is almost certainly the most conservative of any living Indo-European language,[3][4] although its verbal morphology is less conservative and may be exceeded by the conservatism of Modern Greek verbs, which maintain a number of archaic features lacking in Lithuanian, such as the synthetic aorist and mediopassive forms.

Lithuanian and other Baltic languages passed through a Proto-Balto-Slavic stage, from which Baltic languages retain numerous exclusive and non-exclusive lexical, morphological, phonological and accentual isoglosses in common with theSlavic languages, which represent their closest living Indo-European relatives. Moreover, with Lithuanian being so archaic in phonology, Slavic words can often be deduced from Lithuanian by regular sound laws; for example, Lith. vilkas and Russian волк ← PBSl. *wilkas (cf.PSl. *vьlkъ) ← PIE *wĺ̥kʷos, all meaning "wolf".

According to some glottochronological speculations,[citation needed] the Eastern Baltic languages split from the Western Baltic ones between AD 400 and AD 600. The Greek geographer Ptolemy had already written of two Baltic tribe/nations by name, the Galindai and Sudinoi(Γαλίνδαι, Σουδινοί) in the 2nd century AD. The differentiation between Lithuanian and Latvian started after AD 800; for a long period, they could be considered dialects of a single language. At a minimum, transitional dialects existed until the 14th or 15th century and perhaps as late as the 17th century. Also, the 13th- and 14th-century occupation of the western part of the Daugava basin (closely coinciding with the territory of modern Latvia) by the German Sword Brethren had a significant influence on the languages' independent development.

The earliest surviving written Lithuanian text is a translation dating from about 1503–1525 of the Lord's Prayer, the Hail Mary, and theNicene Creed written in the Southern Aukštaitijan dialect. Printed books existed after 1547, but the level of literacy among Lithuanians was low through the 18th century, and books were not commonly available. In 1864, following the January UprisingMikhail Muravyov, the Russian Governor General of Lithuania, banned the language in education and publishing and barred use of the Latin alphabetaltogether, although books printed in Lithuanian continued to be printed across the border in East Prussia and in the United States. Brought into the country by book smugglers despite the threat of stiff prison sentences, they helped fuel a growing nationalist sentimentthat finally led to the lifting of the ban in 1904.

Jonas Jablonskis (1860–1930) made significant contributions to the formation of the standard Lithuanian language. The conventions of written Lithuanian had been evolving during the 19th century, but Jablonskis, in the introduction to his Lietuviškos kalbos gramatika, was the first to formulate and expound the essential principles that were so indispensable to its later development. His proposal for Standard Lithuanian was based on his native Western Aukštaitijan dialect with some features of the eastern Prussian Lithuanians' dialect spoken inLithuania Minor. These dialects had preserved archaic phonetics mostly intact due to the influence of the neighbouring Old Prussian language, while the other dialects had experienced different phonetic shifts. However, the most archaic features are found in the SouthAukštaitija dialect, such as: -tau, -tai usage instead of -čiau-tumin instead of į; and the endings -on-un instead of . Lithuanian has been the official language of Lithuania since 1918. During the Soviet era (see History of Lithuania), it was used in official discourse along with Russian which, as the official language of the USSR, took precedence over Lithuanian.

 

CLASSIFICATION

Lithuanian is one of two living Baltic languages, along with Latvian. An earlier Baltic language, Old Prussian, was extinct by the 18th century; the other Western Baltic languages,Curonian and Sudovian, went extinct earlier. Some theories, such as that of Jānis Endzelīns, considered that the Baltic languages form their own distinct branch of the family ofIndo-European languages, but the most widely accepted opinion is the one that suggests the union of Baltic and Slavic languages into a distinct sub-family of Balto-Slavic languages amongst the Indo-European family of languages. Such opinion was first represented by the likes of August Schleicher, and to a certain extent, Antoine Meillet. Endzelīns thought that the similarity between Baltic and Slavic was explainable through language contact; on the other hand, Schleicher, Meillet and others gave arguments for a genetic kinship of the two families.

An attempt to reconcile the opposed stances was made by Jan Michał Rozwadowski. He proposed that the two language groups were indeed a unity after the division of Indo-European, but also suggested that after the two had divided into separate entities (Baltic and Slavic), they had posterior contact. The genetic kinship view is augmented with the fact that Proto-Balto-Slavic is easily reconstructible with important proofs in historic prosody. The alleged (or certain, as certain as historic linguistics can be) contact similarities are seen in such phenomena as the existence of definite adjectives formed by the addition of an inflected pronoun (descended from the same Proto-Indo-European pronoun), which exist in both Baltic and Slavic, yet nowhere else in the Indo-European family, (languages such as Albanian and the Germanic languages developed definite adjectives independently) and that are not reconstructible for Proto-Balto-Slavic, meaning they most likely had to have developed through language contact.

Vyacheslav Vsevolodovich Ivanov and Vladimir Toporov believed in the unity of Balto-Slavic, but not in the unity of Baltic. In the 1960s, they proposed a new division, that into East-Baltic (Lithuanian and Latvian), West-Baltic (Old Prussian) and Slavic. The Ivanov-Toporov theory is gaining ground among students of comparative-historic grammar of Indo-European language, and seems to be replacing the previous two stances in most P-I-E textbooks.

 

Lithuanian is spoken mainly in Lithuania. It is also spoken by ethnic Lithuanians living in today's BelarusLatviaPoland, and the Kaliningrad Oblast of Russia, as well as by sizable emigrant communities in ArgentinaAustraliaBrazilCanadaDenmarkEstoniaFranceGermanyIcelandIrelandNorwayRussiaSweden, the United Kingdom, the United StatesUruguay, and Spain.

2,955,200 people in Lithuania (including 3,460 Tatars), or about 80% of the 1998 population, are native Lithuanian speakers; most Lithuanian inhabitants of other nationalities also speak Lithuanian to some extent. The total worldwide Lithuanian-speaking population is about 3,200,000.

 

 

 

     
     
     

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Credit : wikipedia.org | ohchr.org

UNITED NATIONS

OHCHR

GENERAL ASSEMBLY

SECURITY COUNCIL

UNICEF

UNESCO

HARVARD edX

WHO